Bendra informacija apie Vilnių 1

GEOGRAFINĖ PADĖTIS, PLOTAS

Vilnius įsikūręs prie Neries ir Vilnios santakos, tarp Ašmenos ir Aukštaičių aukštumų. Miestas yra pietiniame Pabaltijo pakraštyje, smarkiai raižytoje, kalvotoje vietovėje. Tokios įvairios ir išraiškingos gamtinės aplinkos neturi nei vienas Rytų Europos lygumoje esantis miestas. Miesto geografinė padėtis žymima 54o41o šiaurės platumos ir 25o17o rytų ilgumos nuo Ferro; jis iškilęs 118,2 m virš jūros lygio. Miesto plotas yra 392 km2.

PAVIRŠIUS, KALVOS, OZAS IR UPIŲ SANTAKA

PAVIRŠIUS
Vilniaus paviršius yra lygus, nes jis įsikūręs ant Aukštaičių ir Ašmenos lygumų.
KALVOS
•    Balandiškių piliakalnis,
•    Beižionių piliakalnis (Birutės kalnas),
•    Latvių piliakalnis (Pilies kalnas),
•    Pipiriškių piliakalnis (Juodasis kalnas),
•    Žuvyčių piliakalnis,
•    Baltijos aukštumų Gedanonių kalnas, siekiantis 257,4 m.,
•    Beižionys,
•    Daugirdiškių kaimo kalvos (nuo jų matosi dvi įžymios Lietuvos vietos — senoji sostinė Trakai ir Vilnius),
•    Semeliškės.
ŠEŠKINĖS OZAS
Tipas: ozas.
Adresas: Vilniaus aps., Vilnius, Šeškinės mikrorajono ryt. pakraštys.
Dabartinis apsaugos statusas: geomorfologinis gamtos paminklas.
Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000.
Pradinis apsaugos statusas: respublikinės reikšmės geologijos paminklas.
Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1964.
Priklausymas kitiems paminklams: nepriklauso.
Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso.
Sudėtis: žvyras ir įvairiagrūdis smėlis, kai kur nestora rudo priemolio ir priesmėlio danga.
Unikalumas: ledynmetinio akumuliacinio reljefo Vilniaus mieste unikalus elementas; 1997 m. pasiūlytas į projektą GEOSITES.
Ilgis    Plotis    Aukštis    Perimetras
1160 m    50 m    3 – 18 m      7 – 30 laipsn.
UPIŲ SANTAKA
Vilnius įsikūręs Neries ir Vilnios santakoje.
MIESTO VARDO KILMĖ IR ISTORIJA
Pirmą kartą dabartinė sostinė buvo paminėta XII a. rašytiniuose šaltiniuose. O štai 1323-aisiais Vilniui buvo suteiktas miesto vardas. Per kelis šimtus metų miestas stiprėjo ir augo; 1579 m. čia įkuriamas universitetas – pirmasis toks Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau gana greitai tapęs svarbiu Europos mokslo ir kultūros židiniu. Politinis, ekonominis ir socialinis gyvenimas čia buvo taip pat labai intensyvus. Tai parodo XVI a. išleisti statutai. Beje paskutinysis iš jų galiojo iki XIX a.
Sparčiai besivystantis Vilnius buvo atviras ir iš rytų, ir iš vakarų atvykstantiems kitataučiams. Dėl to, bėgant laikui, mieste ėmė kurtis stiprios lenkų, rusų, žydų, vokiečių, karaimų ir kt. bendruomenės. Kiekviena jų savaip prisidėjo prie miesto formavimosi: tuo metu Vilniuje suklestėjo amatai, prekyba ir mokslas. Miestas sparčiai augo – XIX a. pradžioje jis buvo trečiasis pagal dydį Rytų Europos regione. Didesni tebuvo Maskva ir Sankt Peterburgas.

Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses) 1009 m. aprašant šv. Brunono mirtį. Metraščiuose pateikiamą formą Litua (tekstas lotynų k.) reikia skaityti Litva, nes raide u čia žymima dabartinė v. Plg. šio vardo dabartinį lenkišką variantą Litwa, rusišką – Литва. Akivaizdu, kad metraštininkai Lietuvos vardą perėmė iš slavų kalbų. Slavams Lietuva, matyt, buvo žinoma seniai. Jos vardą jie paėmė tiesiogiai iš pačių lietuvių, plg. sen. rus. Литъва = Lietuva. Lietuvių dvibalsio ie virtimas slavų balse i rodo, kad su šiuo etnonimu slavai buvo susipažinę jau seniai – lietuvių kalbotyrininko K.Būgos nuomone, dar tais laikais, kai rytiniai baltai vietoj dabartinės ie turėjo ilgą ē (iš prabaltų dvibalsio ei), taigi tik iš  Lētuvā galėjo atsirasti forma Литъва.

MIKRORAJONAI

1.    Antakalnis
2.    Fabijoniškės
3.    Grigiškės
4.    Justiniškės
5.    Karoliniškės
6.    Lazdynai
7.    Naujamiestis
8.    Naujininkai
9.    Paneriai
10.    Pašilaičiai
11.    Naujoji Vilnia
12.    Pilaitė
13.    Rasai
14.    Senamiestis
15.    Šeškinė
16.    Šnipiškės
17.    Verkiai
18.    Viršuliškės
19.    Vilkpėdė
20.    Žirmūnai
21.    Žvėrynas

GYVENTOJŲ SKAIČIUS; TAUTINĖ SUDĖTIS

Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje, didžiausiame šalies mieste, gyvena apie 600.000 žmonių – apie 17% visų šalies gyventojų. Iš jų:
•    57,8%  lietuvių,
•    18,7% lenkų,
•    14,0% rusų,
•    4,0% baltarusių,
•    1,3% ukrainiečių,
•    0,5% žydų,
•    3,7% – kitų tautybių atstovų.
(2001 m. gyventojų surašymo duomenimis).

ARCHITEKTŪRINIAI PAMINKLAI

Vienas iš architektūrinių paminklų Vilniuje yra nuo renesanso laikų išlikęs Vilniaus universitetas. Iki šiol visus stebina Gedimino bokštas, kuris stovi ant kalvos už Vilniaus Katedros, prie miesto senamiesčio.Galima patiems užlipti į bokštą, nuo kurio atsiveria Vilniaus centro panorama.Vilniuje yra dar daug architektūrinių paminklų, kaip pavyzdžiui, šv. Mykolo, šv. Teresės, šv. Petro, šv. Jono, šv. Ignoto, šv. Kotrynos, šv. Mykolo, šv. Rapolo bažnyčios, taip pat Vilniaus rotušė ir kt. reikšmingi pastatai.
Turistų ir miesto svečių gausiai lankomas Vilniaus senamiestis, jo siauros vingiuotos gatvės ir architektūros paminklai: Gedimino pilis, Arkikatedra Bazilika, Aušros vartai, senieji Vilniaus universiteto rūmai, šv. Dvasios cerkvė. Ne vieną sudomina ir sumaniai išplanuoti, prie vietovės sąlygų gražiai pritaikyti naujieji miesto rajonai – Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Pašilaičiai, Justiniškės. Žmonės ateina nusilenkti Lietuvos nepriklausomybės gynėjams Antakalnio kapinėse, prie Televizijos Bokšto, aplanko valstybės, kultūros veikėjų kapus Rasų kapinėse. Naujojoje Vilnioje (prie geležinkelio stoties) gedulingai pasviręs kryžius mena tragiškuosius 1940-1952 metus, kai dešimtys tūkstančių Lietuvos žmonių be kaltės buvo tremiami į atšiauriausius TSRS rajonus.