Ekskursija į Girionių parką, miškų institutą ir Dubravos pelkės pažintinį taką 1

2010 m. rugsėjo 26 dieną, pasaulinę Turizmo dieną, Lietuvos kūno kultūros akademija organizavo pažintinę kelionę miesto gyventojams į Girionyse esantį Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialą miškų institutą. Prie instituto atvykusius žmones pasitiko instituto darbuotojai ir maloniai pradėjo vesti ekskursiją. Įspūdį darė ekskursiją vedančių žmonių atsidavimas darbui.
Ekskursijoje dalyvavo tiek moksleiviai, studentai, tiek pagyvenę žmonės. Pastarieji susidomėję instituto darbuotojų prašė įvairiausių patarimų, kurie gelbėtų ar padėtų tinkamai prižiūrėti prie namų ar sode augančius želdinius.
Pradėkime iš pradžių. Prie instituto pasitikę darbuotojai papasakojo apie šalia esantį parkelį ir jį aprodė. Paprastai atvykę žmonės net neatkreipia dėmesio, kad šiame Girionių instituto parkelyje auga įvairiausios medžių rūšys, kurios mūsų klimato zonai yra visiškai nenatūralios. Savo darbą mylintis instituto darbuotojas kvietė kartu su juo pasivaikščioti po parkelį ir apie daugelį jame augančių medžių išsamiai papasakojo įdomiausių istorijų, kurios domino ne tik vyresniuosius ekskursijos dalyvius, bet ir vaikus.
Ekskursijos vedėjas pasakojo, kad maždaug 1961 metais per parką pravažiavo buldozeris ir viską sulygino su žeme ir po to karto per kokį dešimtį metų viskas buvo atsodinta iki galo. Tai reiškias, kad parke seniausiam medžiui dabar yra apie 50 metų.

Ekskursijos metu sužinojome, kad kenkėjai puola labiausiai atsivežtinius augalus ir jie labiausiai kenčia nuo parazitų. Lietuvoje auga paprastasis ąžuolas, o antra Lietuvoje auganti ąžuolo rūšis, kurią pamatėme šiame parke, yra bekotis ąžuolas, kuris auga tik prie Dzūkijos ežerų, prie Dūsios ir taip vadinamas todėl, kad gilės neturi kotelio.
Sibiriniai maumedžiai ypatingai prastai auga Lietuvoje, nors Europiniui maumedžiui tinka sąlygos pas mus. Tačiau maumedžių, kurie auga Lietuvoje, mediena yra labai minkšta kaip alksnio ir miškininkai sako, kad tinka beveik tik malkoms. Davė pasakotojas ir tokį pavyzdį, kad prie Venecijos irgi auga Europiniai maumedžiai, o buvęs Venecijos valdovas kai Veneciją statė pirko maumedį iš Sibiro. Taip buvo todėl, kad Sibirinis maumedis prastai auga yra labai sakingas, rievės plonos baisiai sunkus – kaip geležis skęsta, bet jis kietas ir kuo medis lėčiau auga, tuo jis kietesnis būna.
Daugelis klausytojų nuliūdo, kai sužinojo, kas ištiko mūsų Paprastuosius kaštonus – juos užpuolė kaštoninės keršakandės (mikrodrugiai). Vienas iš būdų išnaikinti kenkėjus – rudenį deginti lapus, tačiau tai nelabai veiksminga priemonė. Medis dėl šių kenkėjų pamažu miršta, jau liepos mėnesį paprastai pradeda ruduoti. Šiuo metu net Facebooke susikūrusi grupė, kuri skatina gelbėti kaštonus. Pirmą kartą Lietuvoje buvo pastebėta prieš 10 metų, o paplito prieš penkis metus ir vis dar nerastas veiksmingas būdas kaip medį apsaugoti. Apie artėjantį pavojų ilgą laiką mus perspėjinėjo lenkai.
Pilkoji tuopa yra sukryžminta baltoji tuopa su drebule. Įdomu, kad šis medis turi lapų būdingų drebulei, baltajai tuopai ir pilkajai tuopai.
Amūrinis kamštelis yra retas medis, kuris taip pat auga šiame parke. Nors jam ir tinkamas Lietuvos klimatas, tačiau labai svarbi yra žemė kurioje auga. Jam reikalingas juodžemis ir pavėsis. Kai saulė nukepina, jo kamienas raitosi ir pajuosta. Deja parke žemė nėra tinkama. Nebent prie Saminų piliakalnio pamatytumėme natūralią amūrinio kamštelio išvaizdą, kuris yra visai netoli Girionių. Nors amūrinio kamštelio kamienas turėtų būti tiesus ir šiaudo spalvos, jis čia yra kreivas ir turi paprasto medžio kamieno spalvą. Ekskursijos vadovas teigia, kad daug pas mus yra bandyta atvežti augalų rūšių, kurioms atrodo tinkamas Lietuvos klimatas, tačiau žemė yra per prasta. Dažnai taip būna, kad bandoma augalą atvežti į Lietuvą su kilniais tikslais, bet nesigauna: arba augalas neprigyja (jį užpuola kenkėjai pirmiau, nei savus augalus), arba augalas tampa piktžole.
Taip pat parke pamatėme ir eglę, kuri, kaip instituto darbuotojas pristatė „yra labai nelaiminga“, nes ją įskiepijo, kad šakos augtų į apačią, o ne į viršų. Dabar šakos siekia žemę, jos sudžiūsta ir nelaukia gera ateitis. Medis kankinamas dėl to, kad žmonėms gražu ir suteikia daug džiaugsmo. Sužinojome, kad gamtoje yra visokių gamtos išdaigų ir žmonės pamatę gamtoje kažkokį retą dalyką ir jei jiems tai patinka, bando pritaikyti specialius skiepijimus dėl sau gražesnės aplinkos kūrimo, neatsižvelgiant į tai, kad augalui tai nebūdinga ir jam kenkia.
Ekskursijos vedėjas mokė, kad eglės spyglius meta maždaug kas tris metus ir rodė kaip nustatyti, kada eglei laikas mesti spyglius. Tačiau eglė gali ir iki septynių metų išlaikyti spyglius.
Pasakojo apie bukus, kad jie nebūdingi Lietuvai ir kad jų lapai sunkiai skaidosi, todėl po šiais medžiais neauga jokia žolė, tačiau auga piengrybiai.
Ne tiesa, kad tuja lapų nemeta. Ji meta lapus rudenį, tačiau ne visus. Skaitoma, kad spygliuočiai meta spyglius, o tuja meta labiau lapus. Beje, miškų žinovas pasakojo, kad tujos pritraukia rudąsias skruzdėles, todėl būtų klaida šį augalą sodinti prie namų ar sode.
Parke radome ir augančią vaistažolą – triskiautį lakišių. Lakišius dažniausiai auga upių, ežerų pakrantėse. Augalas gerai nuo visokių odos ligų, išbėrimų. Ruošiami užpilai, nuovirai gydomosioms vonioms.
Matėme ir sibirinį riešutmedį ir radome jo vaisius – didelius žalius riešutus, kurie labai dažė visų nagus žaliai ir turėjo nemalonų kvapą. Šis medis pagal viską yra labai tvirtas, tačiau kadangi auga Lietuvoje, t.y., nebūdingoje sau vietoje, praūžusi audra medžio neaplenkė.
Labai juokinga buvo, kai pasakotojas sakė, kad yra apie penkiolika eglių rūšių su sudėtingais pavadinimais, tačiau mūsų Paprastoji eglė, nors ir turi paprastą pavadinimą, bet jos kankorėžiai yra patys didžiausi.
Daug kitų įdomių istorijų apie medžius išgirdome tą kartą ir visų jų čia nepapasakosiu.
Vėliau mes ėjome į instituto vidų, kur ekskursiją pravedė kiti darbuotojai. Ten buvome supažindinti, kaip instituto darbuotojai kovoja su gamtos parazitais, kaip kuria biologinius, o ne cheminius ginklus tam, kad spręstų iškilusias problemas. Tarkim, norime pasodinti mišką eilutėmis, gamtai tai nepatinka, laboratorijose dirbantys žmonės bando išsiaiškinti to priežastis. Arba atsirado kenkėjas pušinis verpikas, kuris kėlė didelę grėsmę pušims, nes per dieną vienas toks kenkėjas gali sugriaužti iki 6 spyglių, reikėjo ieškoti būdo problemai spręsti. Miškas po tokių kenkėjų užpuolimo atrodo kaip gaisrų nudegintas, todėl būtina sukurti ir panaudoti biologinį preparatą kenkėjui susargdinti. Ir čia buvo tik vienas pavyzdys, o tokių pavyzdžių yra be galo daug. Darbuotojai institute pasakojo apie geresnes darbo sąlygas (gauta ES parama), nei kad buvo praeityje, buvo aprodytos laboratorijos.
Sužinojome, kad klimato šiltėjimas gali išstumti eglę iš Lietuvos ir pas mus tada ateis bukas. Instituto darbuotojai turi galimybes užsiimti prognozėmis, nes turi tam tinkamos aparatūros. Miškas auga apie šimtą metų, todėl svarbu yra prognozuoti, ką vertėtų sodinti ir auginti.
Vėliau ėjome į laboratorijas, kur klonuojami augalai. Mus pasitiko ilgai šį darbą dirbanti darbuotoja ir be galo įdomiai apie klonavimo procesą papasakojo. Matėme klonuotas rožytes mėgintuvėliuose, beržiukus, drebules, klevus, o taip pat ir klonuotą Stelmužės ąžuolą – regeneravusį augliuką. Darbuotoja minėjo, kad laikys Stelmužės ąžuolo klonavimą užbaigtu, kai jau jis augs ant palangės ir bus galima dovanoti. Visi darbai šiame skyriuje yra imlūs finansavimui. Daugelį darbų darbuotoja dirba po darbo savarankiškai. Sužinojome ir apie hibridines drebules, kurios šiuo metu užveistos Šilutės rajone. Jos užaugs per 15 metų, kuo vyresniesiems sunku patikėti. Svarbu mokslą sieti su gamyba ir pagrindinis dalykas – nestovėti vietoje. Tokiais žodžiais apie savo darbą kalbėjo klonavimo laboratorijos darbuotoja.
Palikę laboratorijas ir išėję iš instituto pavažiavome iki netoliese esančio šiltnamio, kur nepatikėsite, bet auginami beržai. Ir jie apdengti plėvele todėl, kad saugomi nuo kryžminimosi su kitais medžiais ir siekiama išlaikyti tą grynąją klonuotų beržų veislę, kuriems užaugti reikėjo tik 12 metų. Šiame šiltnamyje augantys beržai duoda tiek sėklų, kurių užtektų visai Lietuvai apsodinti beržais.
Galiausiai nuvažiavome apžiūrėti Dubravos pelkės pažintinio tako. Instituto darbuotojas pasakojo, kad prieš maždaug penkiasdešimt metų buvo nuspręsta atlikti eksperimentą (tam paskirti beveik keturi kvartalai miško) ir palikti mišką netvarkomą (nepjauti, nesodinti, nekirsti, neprižiūrėti jo visiškai) – pažiūrėti, kaip jis atrodys po daug laiko, kaip jis pats elgsis. Taigi matome, kad miškas neišnyko, jis egzistuoja, tačiau rąstai suvirtę vieni ant kitų, auga grybai ant medžių, krūmynai suspausti, nauji medžiai auga, taigi vaizdas panašus kaip taigoje, žvėrys nebepralenda, viskas užvirtę. Tiesiog tai reikia pamatyti nors ir jau nebe visur praeinama (priklauso nuo metų laiko ir pačių metų, ar buvo lietingi ar ne). Dėl laiko stokos, mes deja, nepraėjome pažintiniu taku. Pelkėje galima aptikti gyvačių, rasti spanguolių, saulašarių ir kitų pelkinių augalų todėl yra įdomus objektas pamatyti, ypač kai aplink Kauną nėra įrengtų pažintinių pelkių takų. Juk įdomu susipažinti su tikru miško vaizdu, kur nėra žmogaus įsikišimo. Mokslininkai čia atvažiuoja tyrinėti ir lyginti miškų.
Diena buvo turiningai praleista, daug sužinojome apie Lietuvos gamtą.

Šiek tiek informacijos apie institutą.
Institutas įsteigtas 1950 metais Girionyse, Kauno rajone, suteiktas valstybinio mokslo instituto statusas.
Nuo 2010 m. Miškų institutas yra Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas, kurio misija – vykdyti fundamentinius ir taikomuosius miškotyros ir aplinkotyros tyrimus, reikalingus naujoms žinioms gauti bei šalies socialinės, ekologinės ir ekonominės plėtros tikslams pasiekti, skleisti miškotyros ir aplinkotyros objektyvią mokslinę ir techninę informaciją, ruošti miškotyros ir aplinkotyros mokslo darbuotojus.

Kontaktai:
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas Miškų institutas
Liepų g. 1, 53101 Girionys, Kauno r.
Telefonas: (8 37) 547221
Faksas: (8 37) 547446
El. paštas: miskinst(eta)mi.lt