Šiaurės Rytų Aukštaitijos vandens malūnų žiedas 0

Mažai iš mūsų išvardintume bent kelis vandens malūnus Lietuvoje, o vien Šiaurės Rytų Aukštaitijoje jų yra nemažai. Pirmasis vandens malūnas buvo pastatytas Klaipėdoje ant Danės upės kranto (1256 m.).
Vandens malūnai puošia Lietuvos kraštovaizdį ir ilgą laiką turėjo įtakos šalies technologijų raidai ir ekonomikai.
Tai, kad net šią dieną galime pamatyti autentiškus vandens malūnus, byloja apie puikius meistrus, susipažinusius su medžiagų savybėmis ir technologijomis. Būtent dėl to senieji malūnai saugomi kaip istorijos, technikos ir architektūros paminklai.
Šiaurės Rytų Aukštaitijos krašte vandens malūnai dažniausiai buvo statomi kalvotose vietovėse, prie sraunių upių ar upelių. Iš pradžių šie malūnai buvo statomi didesniuose miestuose ar dvaruose, o statybine medžiaga buvo medis, tik malūnų apatinis aukštas mūrytas iš akmenų. Na o stogai neretai būdavo ūkininkų išauginti šiaudai, taip pat buvo naudojamos lentos, skiedros, molis ar čerpės.
Malūnai naudoti grūdams malti, buvo veliamas milas, o taip pat įrengiamos kalvės bei kruopinės ar aliejaus spaudyklės.
Malūnų normaliam veikimui neretai reikėdavo užtvenkti upes, tačiau ne visas upes būdavo galima tvenkti dėl suteikto transporto magistralių statuso, nes užtvankos kliudydavo laivybai ar krovinių plukdymui.
Dėl XX a. paplitusių vandens turbinų (prieš tai buvo naudojami vandens ratai) pradėjo kurtis pramoniniai malūnai, o mažieji malūnai pradėjo sparčiai nykti, nes neteko reikšmės.

Ši informacija yra paruošta Lietuvos Turizmo informacijos centrų (Všį Ignalinos rajono, Všį Švenčionių, Všį Utenos ir Všį Zarasų rajono tic). Poilsiautojai yra kviečiami susipažinti su autentiškais Gaveikėnų, Ginučių, Pakretuonės, Bruknynės (Borovkos), Pakaso, Minčios, Antalieptės bei Titiškių vandens malūnais ir pasigrožėti nepakartojama Aukštaitijos nacionalinio parko ir Gražutės regioninio parko gamta.

Gaveikėnų vandens malūnas

Šis vienaaukštis malūnas pastatytas XIX amžiuje, stovi prie Palaukinio upelio, Gaveikėnų kaimo pietrytinėje dalyje, pamiškėje visai netoli kelio Ignalina – Ginučiai (Gaveikėnų km., Ignalinos seniūnija, Ignalinos r.). Šalia malūno rasite užtvanką su tiltu, čia dažnai atvyksta maudytis poilsautojai. Malūno pastatui tautodailininkas Teofilis Patiejūnas išdrožė keletą velnių skulptūrų. 1978 m. šis malūnas įtrauktas į kultūros vertybių registrą.
Apie Gaveikėnų malūną žinoma ne viena legenda. Paklauskite vietinių gyventojų – būtinai papasakos bent vieną. Pavyzdžiui: vieną kartą šeimininkas malūnininką išvarė vidurnaktį grikių malti, su mintimi, kad velniai jam šonus aplamdys. Kitą rytą šeimininkas atvykęs į malūną žiūri – malūnininkas knarkia, o velniai surišti grandine cypia. Tikima, kad velniai dar ir dabar ten niekšybių pridaro.
Šiuo metu malūnas yra tvarkomas ir pritaikytas vaikų ir jaunimo stovykloms rengti ir dvasininkų poilsiui.

Ginučių vandens malūnas

Ginučių vandens malūną XIX a. antroje pusėje pastatė dvarininkas Gimžauskas iš Linkmenų į talką pasikvietęs kelis ūkininkus. Tačiau šiuo malūnu ne visi buvo patenkinti, nes per jį buvo užtvindyti valstiečių dirbami laukai, todėl vyko valstiečių ir Gimžausko vietiniai teismai. Po Gimžiausko mirties visas malūnas atiteko kaimui. Per karą daugelis aplinkinių malūnų buvo sudeginti arba nugriauti, todėl čia malti grūdų žmonės atvažiuodavo iš atokiausių vietovių.  Ant sienų malūno patalpose kabantys tautodailininko Petro Gaižučio paveikslai byloja apie įvairiausius pasakojimus ir legendas, susijusius su malūnu. Apie 1968 sugedus malūno įrangai, malūnas nustojo veikęs, o 1978 m. malūną nupirko Ignalinos turistinė bazė ir pradėjo jį remontuoti. Šiuo metu malūnas saugomas valstybės ir priklauso Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijai, čia įrengtas įrengimų muziejus. Daugiau informacijos.

Malūną rasite Ginučių kaimo šiaurės rytinėje dalyje.

Pakretuonės vandens malūnas

Šis malūnas dar kitaip žinomas kaip Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mokymo bazė ir žinybinė stovyklavietė. Jis pastatytas prie Pakretuonės upės (Pakretuonės km., Švenčionėlių sen., Švenčionių raj.) ir šiuo metu yra suremontuotas, tačiau neveikia. Istorinių šaltinių apie šį malūną nėra išlikę daug, žinoma, kad jis veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Yra išlikęs autentiškas vandens sukamas ratas.

Pakaso vandens malūnas

Pakaso vandens malūno girnas (Stripeikių km., Linkmenų sen., Ignalinos raj.) kadaise suko Tauragnos upelis, prie malūno įtekantis į Pakaso ežerą. Jis pastatytas kaip ir daugelis iš šių malūnų – XIX a. Sklando graži legenda, kad malūne gyveno malūnininkas su savo gražuole ilgakase dukra ir vieną naktį į malūną užsuko svetimšalis pirklys ir prašėsi nakvynės. Malūnininkas jį svetingai priėmė. Kitą diena pirklys dingo net neatsisveikinęs. Paaiškėjo, kad jis suvedžiojo malūnininko dukrą ir iškeliavo. Dukra ilgai sielojosi, verkė, niekaip nesulaukė pirklio, todėl nusiskandino ežere. Kalbama, kad vėjui papūtus ežeras pasipuošia raibuliuojančiomis juostomis. Sakoma, kad tai malūnininko paskendusios dukters kasos. Beje, ežero vardas ir yra kilęs nuo žodžio „kasa“.

Minčios vandens malūnas

Šis malūnas – Tauragnų dvaro pastatas, pirmą kartą ir buvo aprašytas Tauragnų dvaro 1792 m. inventoriuje. Pagal inventorių, malūno milo vėlyklos piesta ir grūstuvai seni, vandens ratas, tiltas per Minčios upelį ir velenas – nauji. Įdomu ir tai, kad malūne buvo ir kūjis akmenims trupinti, senas ketaus katilas. Gali būti, kad malūnas pastatytas iš anksčiau čia buvusio malūno, pastatyto XVIII a. pirmojoje pusėje, kuriame kadaise veikė dirbtuvė-kalykla. Šioje dirbtuvėje, kurioje daugiausiai buvo kalami variniai puodai, 1863 m. sukilimo dalyviai liejo šovinius.
Šalia malūno yra medinis tiltelis, o poliai sutvirtinti betonuojant. Kadaise čia buvo ir užtvaka, tačiau 1970 m. ji buvo išardyta. Per buvusį tvenkinį nutiestas kelias. 1986 m. vėl įrengtas tvenkinys. Šiuo metu malūne veikia „Rtų skirstomųjų tinklų“ įmonės pilsio bazė.

Minčios km., Utenos raj.

Bruknynės vandens malūnas

Bruknynės malūnas dar kitaip yra vadinamas Borovkos vandens malūnu. Jį rasite Bruknynės kaime, Kaltanėnų seniūnijoje, Švenčionių rajone, Šventosios upės dešiniajame krante. Čia rasite užtvanką su mediniu tilteliu per upę. Malūnas veikė nuo 1927 metų, jį pastatė caro kariuomenės pulkininkas Mordovinas. Iki šiol yra išlikusios senosios girnos, durys ir maišų kėlimo įranga. 1992 metais malūne pradėję šeimininkauti nauji savininkai, kurie rūpinosi malūno atgaivinimu. Jie pradėjo restauravimo darbusir gavo paramos iš Kultūros paveldo departamento. Lankytojai čia yra laukiami.

Antaliepės vandens malūnas

Malūnas yra romantizmo laikotarpio architektūrinis paminklas, jį rasite Antaliepėje (Antaiepės sen., Zarasų raj.). Jis buvo pastatytas 1855 m. dešiniajame Šventosios upės krante, senojo malūno vietoje. 1924 m. malūne buvo įrengta elektros energijos gamybos stotelė, kuri tiekė energiją Antalieptės miesteliui ir dviem kaimams. Vėliau pastačius Antalieptės HES, vandens pavaros mechanizmai sunyko.

Tiltiškių vandens malūnas

Kaip jau pastebėjome, Šventoji yra didžiausia Zarasų krašto upė, kuri yra viena patogiausių upių vandens malūnų statybai. Tiltiškių vandens malūne veikė elektrinė, tiekusi elektros energiją Tiltiškių kaimo ir Salako miestelio gyventojams. Šiuo metu malūne yra įkurtas Energetikos muziejus su 5000 eksponatų (buvusio malūno ir elektros įrenginiai, įvairi stendinė medžiaga ir kt.).

Tiltiškių km., Salako sen., Zarasų raj.