Dionizo Poškos Baubliai (Medžio stuobrys Baublys) 4

Važiuojant iš Kauno į Klaipėdą, pusiaukelėje yra nuoroda „Baubliai“. Lankytinoje vietoje rasite didžiulį ąžuolą, kuris XIXa. pradžioje buvo nukirstas ir vidus išskaptuotas. Ten įrengtas mažas namelis, galima viduje atsisėsti ir grožėtis ant sienų sukabintais sendaikčiais. Šiam medžiui-nameliui dabar yra apie pora šimtų metų ir uždengtas po stiklu. Kadangi yra nejudantis, išdžiovintas, todėl ir vadinamas stuobriu. Šis medžio stuobrys yra vienintelis Lietuvoje ir įrašytas į Respublikinės reikšmės paminklų sąrašą.

Bijotai istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėti XVI a. Bijotai – Bardžiai išgarsėjo po to, kai 1812 metais D. Poška, – rašytojas, XIX a. pradžios lituanistinio sąjūdžio dalyvis, vienas žymiausių to meto kultūros veikėjų, savo įvairialype kultūrine veikla istorijos, kalbotyros, muziejininkystės srityse užsitarnavęs pagarbą ir pripažinimą to meto šviesuomenėje, Vyšniakalnyje nupjovęs jau džiūstantį tūkstantmetį ąžuolą, išskobęs kamieno storgalį įsirengė altaną. Uždėjęs šiaudinį stogą, iškirtęs langus, bei įstatęs duris, rašytojas ąžuolo kamiene įsirengė kambarėlį. Pavadino jį Baubliu. Altanoje rašytojas dirbo ir ilsėjosi. Čia jis laikė savo biblioteką, istorinę, archeologinę ir etnografinę medžiagą. Čia D. Poška parašė savo kūrinį „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, kaupė ir saugojo įvairias senienas. Vėliau atsirado mažesnis Baublio brolis. Galiausiai Baubliai pavirto muziejumi. Pirmasis Lietuvoje muziejus Baubliai, išgyvenęs nemažai ir pagarbos, ir paniekos metų, dabar visus stebina kaip analogo neturintis gamtos stebuklas. Per metus Baublių muziejų aplanko apie 20 tūkstančių lankytojų.

• Dar 1811 metais šis Baublys, nors ir nudžiūvusia viršūne, buvęs dar tvirtas ir gražiai žaliavęs. Tačiau tų metų žiema Baubliui buvusi paskutinė. Pavasarį lapų jis nebeišleidęs. Tada po ąžuolu lapės įsitaisiusios urvus. Piemenys pabandę jas išrūkyti ir pakišę po medžio šaknimis degančių šiaudų gniūžtes. Ąžuolo vidus jau buvęs stipriai išpuvęs, tad greitai įsidegė ir visa sutręšusi dalis išdegusi. Po to, siaučiant vėjams, medis dar labiau baubdavęs. Apie tai sužinojęs už pusantro kilometro nuo tos vietos gyvenęs didelis senienų ir gamtos mylėtojas Dionizas Poška. Paprašęs baudžiauninkų, kad šie medį nukirstų ir pargabentų į Bijotus. Nukirtus Dionizas Poška kartu su žemaičių vyskupu Giedraičiu suskaitė net 740 matomų ąžuolo rievių (metūgių), o tai rodė, kad medžio būta apie 1000 metų senumo. Kaip rašo B. Kviklys, Dionizas Poška pastatė šį Baublį savo sodyboje. Iškirto du langelius, duris, apdengė šiaudų stogą ir įsitaisė jame savotišką malonią poilsio vietą ­ altaną, kurioje ir buvo pradėtas kurti senienų muziejėlis.

• „Lietuvių enciklopedijoje“ (T. 2. psl. 270) rašoma, kad nusenusių ąžuolų tuščiaviduris kamienas buvo garbinamas dar ir krikščionybės laikais. Tokie ąžuolai būdavo vadinami baubliais. Jų viduje, kaip kokiose koplytėlėse, mūsų prabočiai statydavo šventųjų statulėles. Visa tai Dionizas Poška žinojo. Tą seną tradiciją jis kiek pakoregavo ir Baublyje, kuriame tilpo 10­15 žmonių, o apimtis siekė 12,5 metro, „įkurdino“ prie Adakavo, Baisogalos, Nevėžio paupiuose surinktus senovinius radinius (šarvus, suakmenėjusias mamuto iltis), senovinius namų apyvokus daiktus, daug kitų vertingų senienų. Padabinęs Baublio sienas įžymių Lietuvos valstybės veikėjų portretais, muziejėlio kūrėjas viešai raštu paskelbė, kad „Čion kitąkart pagonys pjovė ožkas, o dabar gyvena Dionizas Poška“ Verti dėmesio ir tuometiniai apie Baublį iškalbingai pasakoję užrašai, paties D. Poškos įrėžti Baublyje:“Barzdžiuose kaip užgimiau, jau tūkstantis metų,
  parnešts iš ąžuolyno, čion esmi padėtu.
  Tikras vardas mano buvo baublys, Dievui garbints buvau,
  Nuteriojus tėvynę, suvytau, sudžiūvau.
  Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos,
  O dabar manyj gyvena Dionyzas Poška.“

  Adresas:
  Šilalės r. sav., Bijotų sen., Bijotai