V-asis tarptautinis Vilniaus maratonas 0

Tarptautinis Vilniaus maratonas – tradicinė bėgimo šventė, prasidėjusi 2004 metais.

Nuo 2008 metų vasario 11 dienos prasidėjo registracija į V-ąjį Tarptautinį Vilniaus maratoną, kuris įvyks rugsėjo antrąjį šeštadienį (rugsėjo 13 dieną).

Visi norintys dalyvauti maratono, pusės maratono ir mini maratono rungtyse gali registruotis Vilniaus maratono svetainėje http://www.maratonas.lt//, skiltyje „REGISTRACIJA“, užpildę elektroninę registracijos formą. Maratono istorija

2001 m. gimusi graži Lietuvos lengvosios atletikos federacijos ir UAB „VP Market” tradicija kartu su Lietuvos lengvosios atletikos 10 km bėgimo plentu čempionatu rengti masinį bėgimą „MAXIMA taurė”, 2004 m. išaugo į naują bėgimo šventę – tarptautinį Vilniaus maratoną.

Tarptautinis Vilniaus maratonas atsirado, Lietuvos sostinės valdžiai remiant sostinėje bėgimo tradicijas, skatinant sveiką gyvenimo būdą, siekiant surengti tarptautinę bėgimo šventę ir įrašyti Vilnių į garbingą maratoną organizuojančių pasaulio miestų sąrašą.

2004 m. rugsėjo 11 d. 42 kilometrai 195 metrai Vilniaus gatvėmis atvertė dar vieną puslapį miesto istorijoje.

Vaizdingą pirmojo tarptautinio Vilniaus maratono trasą įveikė daugiau kaip 200 bėgimo profesionalų ir mėgėjų iš 10 pasaulio šalių.

Nuo 2006 metų renginio organizatoriai, siekdami padidinti renginio patrauklumą bei padidinti dalyvių skaičių, pakeitė trasą ir į renginio programą įtraukė pusės maratono bėgimo rungtį. Dėl to dalyvių ir jų atstovaujamų šalių skaičius beveik padvigubėjo. Maratono bei pusės maratono distanciją įveikė daugiau kaip 400 dalyvių iš 17 pasaulio šalių.

2007-aisiais į 4-tą kartą surengtą šventę organizatorių kviesti atvyko du profesionalūs bėgikai iš Kenijos. Vienas jų, Richard Rotich, nugalėjo, pagerindamas Vilniaus Tarptautinio maratono rekordą, kuris tapo 2 val. 21 min. 15 sek.

Kur iš tikro bėgo Filipidas?

Tradicinė, visiems žinoma jo žygio versija apie narsų karį, po mūšio atbėgusį iš Maratono lauko į Atėnus, surikusį „Nenikekamen!“ („Mes nugalėjome!“) ir kritusį nuo mirtino išsekimo, pasirodo, nėra pagrįsta jokiais istoriniais duomenimis. Herodotas, kurio dėka istorijos mokslas žino šitiek detalių apie patį mūšį, ničnieko apie tai neužsimena.

Paprasta logika neleidžia aklai tikėti, kad graikai apie 40 km nuotoliui įveikti kalvota, bet ne kalnuota vietove pasiuntė ne raitelį, o bėgiką. Juk Atėnų karvedžiams buvo svarbu ne tik perduoti sostinei džiugią žinią apie laimėtą mūšį, bet ir įspėti be apsaugos likusius miestiečius saugotis besitraukiančių laivais persų kariuomenės likučių.

Pirmąsyk dramatišką Filipido bėgimo ir mirties istoriją raštu išdėstė ne metraštininkas, o… poetas Robertas Browningas savo eilėraštyje „Pheidippides“ 1879 metais, t.y. daugiau negu po 2300 metų nuo aprašomo „fakto“. Šių dienų spaudoje teko skaityti pamąstymų, kad greičiausiai būtent tos eilės įkvėpė Olimpinių žaidynių atgaivinimo XIX a. iniciatorius, gal net patį Pierrą de Couberteną, sudėlioti populiariąją legendą taip, kad ji tikrai jaudintų.

Bet ką visa tai reiškia? Nejaugi maratono idėja remiasi banalia fikcija?

Aišku – ne, ne, ne ir dar kartą NE!

Visų pirma, pati Maratono mūšio istorija yra tuo pačiu ir neginčijamas faktas, ir viena ryškiausių visų laikų legendų. Atėniečiai, surinkę iki 10 000 karių, nugalėjo keliskart didesnę (skirtingų istorikų duomenimis nuo 20 000 iki 600 000) persų armiją. Tai buvo didi pergalė, apsaugojusi Atėnų demokratiją, ir sustabdžiusi nenugalėtą karalių Darėją I-ąjį nuo tolesnio Europos nukariavimo.

Antra, greitakojis pasiuntinys Filipidas išties egzistavo. Herodotas aprašė jo žygį prieš pat mūšį, kai atėniečiams reikėjo Spartos valstybės pagalbos. Tuomet ištvermingasis pasiuntinys nuskubėjo ne 40, o apie 250 km, įveikdamas kalnus, kirsdamas upes ir miškus, kad prikalbintų spartiečius kautis Maratono lauke. Tie neatsisakė padėti, tik, griežtai laikydamiesi papročių, pranešė turį pabaigti sulig mėnulio pilnatimi pradėtas šventines apeigas. Filipidas skubiai grįžo, kad praneštų šią žinią savo vadams.

Ši istorija skamba daug įtikinamiau, nes atstumą nuo Atėnų iki Spartos ir atgal bėgikas turėjo įveikti greičiau už pakaitinių žirgų neturintį kur gauti raitelį. Ir šiais laikais Didžiojoje Britanijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir kitur rengiamos raitelių lenktynės su bėgikais: kai atstumas apie 60 km, o kelias veda per aukštas kalvas, nugalėtojas iš anksto nebūna žinomas.

Tikrajam Filipido žygdarbiui įamžinti kiekvieną rudenį organizuojamas ultrabėgimas Spartatlonas. Jo nugalėtojai atstumą iš Atėnų į Spartą šiuolaikiniais keliais ir tiltais nubėga mažiau nei per 24 val.

Na, o tiems, ką Lietuvoje Filipido ir Maratono legendos kiekvieną rugsėjį įkvepia stoti į Vilniaus Tarptautinio maratono startą, bus įdomu priminti, kad taip jie pažymi ir atėniečių pergalės metines, nes, daugumos istorikų sutarimu, pats mūšis vyko būtent 490 m. B.C. rugsėjo 12 d.

Informacijos šaltinis: www.maratonas.lt