A. RAKTĖS PILIAKALNIS
|
|
Manoma , jog nuo I tūkstantmečio pr. iki ankstyvųjų viduramžių Raktuvės piliakalnio papėdė buvo namais žiemgaliams, įsirengusiems čia savo gyvenvietę. Spėjama, kad Raktuvės piliakalnyje buvo žemgalių pilis Raktė, kurią kryžeiviai kelis kartus puolė, o 1289 m. sudegino. Šiandien ant piliakalnio pamatysite įstabų medinės liaudies architektūros kūrinį – kopytėlę. Piliakalnio pylimo kampe – nedidelė stulpinės konstrukcijos varpinė. Dabar koplyčioje įrengta senosios kryždirbystės eksponatų ir fotografijų ekspozicija ,,Sakralinės kalvystės paminklai Žagarėje“.
|
B. ŽVELGAIČIO PILIAKALNIS
|
|
Tai piliakalnis stačiais šlaitais, nuo 1,5 iki 15 m aukščio. Piliakalnio šiaurės rytinėje ir pietvakarinėje papėdėse buvo senovės gyvenvietė. Manoma, jog ji užėmė maždaug 3 ha. plotą. Archeologiniai tyrimai parodė, jog XIII a. ant Žvelgaičio piliakalnio stovėjo medinė pilis. Nuo 1495 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas Senosios Žagarės Aukštadvario dvaras. Išlikęs detalus jo 1647 m. inventorius. Žvelgaičio piliakalnis – tai neregėto grožio Žagarės ozo dalis. Šis ozas vienas ilgiausių Lietuvoje. Piliakalnis 1972 m. paskelbtas archeologijos paminklu, o 1985 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų.
|
C. PILKAPIAI
|
|
Žagarės pilkapyną rasite kairiajame Švėtės krante esančioje kalvoje. Pilkapyne vienas šalia kito išlikę keturi pilkapiai,
pagal aptiktus radinius bei pilkapių įrengimo būdą pilkapynas manomai yra III – VIII a. Jį tyrėjai priskiria vakarų baltų Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos pilkapynų kultūrai. Tokiems pilkapiams būdingi akmenų vainikai, jų pagrinduose aptinkami ugnies apeigų pėdsakai, kartais – akmenų grindiniai ar vainikus dalijančios akmenų eilės. Būdinga, jog tokiuose pilkapiuose mirusiuosius laidodavo nedegintus, pasitaikydavo, jog skobtiniuose karstuose. Pilkapio viduryje paprastai įrengiamas pirmasis pagrindinis vyro kapas, dažniausiai orientuotas galva į vakarus. Kiti mirusieji vėliau išdėstomi aplink centrinę laidojimo vietą. Pagal nusistovėjusius papročius, mirusieji laidoti su šventine apranga ir įkapėmis.
|
D. VEIDĖS PILIAKALNIS
|
|
Veidės piliakalnis buvo įrengtas žiemgalių žemėse, Švėtės upelio kairiajame krante. Šis piliakalnis kol kas archeologų netyrinėtas, todėl sunku nustatyti, kada jame galėjo gyventi žiemgaliai. Anot kraštotyrininko J. Šliavo, Veidės piliakalnyje stovėjo 1271 m. rašytiniuose šaltiniuose netoli Žagarės minima žiemgalių Syrenės pilis. Numalšinus žiemgalių sukilimą Žagarė istoriniuose šaltiniuose ilgokai nebuvo minima. Žagarės atsikūrimas šiaurės vakariniame Švėtės krante, anot J. Šliavo, siejamas su Syrenės pilimi. XV a. pabaigos rašytiniuose šaltiniuose minimi dvarininkai Syrevičiai, manoma, buvo minėtos pilies valdovų palikuonys, o jų įtvirtinta dvaro sodyba XV – XVI a. stovėjo pilies vietoje Veidės kalnelyje.
|
E. ŽAGARĖS SENOJO MIESTO VIETA
|
|
Tai netaisyklingo stačiakampio plano miestas, kuriame gana ryškūs savaiminės raidos netaisyklingi elementai. Ilgą laiką jis nebuvo vientisas urbanistinis, ekonominis ir administracinis darinys. Stačiakampio planas suformuotas XVI a., kai ne kartu įsikūrusios dabartinio miesto dalys buvo planuotos, kiek pakeičiant jų radialinį planą. Senoji Žagarė, esanti kairiajame Švėtės upelio krante, minima jau nuo XIII a. vidurio. Naujoji Žagarė, esanti dešiniajame Švėtės upelio krante, susiklostė XVI a. pirmoje pusėje. Abi dalys ėmė sparčiau augti XVIII a. antroje pusėje, o XIX a. pabaigoje susiliejo į vieną miestą. viejų istoriškai susietų kompleksų darinys išsiskiria ne tik plano kompozicija, bet ir sąveika su gamta. Abiejų Žagarės miestelių teritorijoje jų kūrimosi ir pradinės raidos laikotarpiu dominavo gamtos elementai – upė, piliakalniai, miškai. Žagarės architektūros organiškumą lemia tai, kad miesto plano formos atitinka gamtos formas.
|
Parašykite komentarą