Kelionė aplink Palūšę – Marius iš Kėdainių 3

Tai buvo nekalta, tuomet dar tik septintokų ekskursiją į dar neatrastą mokinių rojų – Palūšę. Mažu autobusiuku, iš Kėdainių patraukėme Ignalinos link. Kelionė neprailgo – maždaug už dviejų, gal trijų valandų įvažiavome į saulės apšviestą kraštą, kurį tuomet dar vadinome nuobodžia kelione. Išsikrovę mediniuose Palūšės nameliuose daiktus visi patraukėme kas sau, bet neužilgo susitikome dviračių trasoje. Auklėtojos lydimi leidomės dviračiais nuo kalno ir ne už ilgo pasiekėme nuo saulės spindinčios Lūšių ežero pakrantę, o šalia jos didingą ir išradingai įrengtą gamtos taką. Pasisukinėję valandėlę ten, patraukėme namelių link, kur mūsų jau laukė garuojančios dešrelės. Supratę, kad nuobodu čia tikrai nebus, visi skubiai pavalgėme ir patraukėme ežero link. Pasitarę su keletu draugų nusprendėme išsinuomoti valtį ir už penkių minučių mus jau siūbavo ramios bangos.
Tai buvo fantaskita. Pamažu atėjo vakaras, bet miegoti niekas neėjo. Visi susirinkę prie šildančios laužo šviesos dalinomės įspūdžiais. Nė patys nepastebėjome, kaip užmigome ir tuoj pat visus pakėlė pro langą šviesti pradėjusi saulė. Šiek tiek apsitvarkę išskubėjome toliau tyrinėti šio nuostabaus Ignalinos rajono kampelio. Turizmo informacijos centre sužinoję apie dar neaplankytas vietas, išsiskirstėme ir pradėjome kelionę. Pirasis antros dienos įspūdis buvo Palūšės piliakalnio dekoracija. Kiek vėliau, išgirdome nuostabią legendą apie nuostabią bažnyčia. Legenda bylojo, jos vienintelis Palūšės bažnyčios statymo įrankis buvo – kirvis. Grįždami atgal, mūsų akis patraukė miške stovinčios sklupūros. Priėję arčiau pamatėme visą jų taką. Perėję visą skulpūrų taką, įsiamžinę su jomis nuotraukose patraukėme atgal. Laikas bėgo nepamaldomai greit. Bet mūsų patirti įspūdžiai užgniaužė norą dar bent valandėlę pabūti šiame mažame, o kartu ir tokiame dideliame pačios gamtos sukurtame rojuje.