A. PANERIŲ MIŠKO REGYKLA
|
|
Mėgstantiems įspūdingus Lietuviškos gamtos vaizdus ir norintiems pasigrožėti nuostabia Neries panorama, tikrai įsimins Panerių miško regykla. Giedrą dieną čia kaip ant delno matysite net už 14 kilometrų esančios Kernavės bažnyčios bokštus bei Verkšionių ir Kulio kilpos miškus Zabarijos kalvų dalis.
|
B. PANERIŲ DVARAS
|
|
Lietuvos dvarai – tai unikalūs architektūriniai kūriniai. Ne išimtis ir Panerių dvaras. Apsuptas Neries vingio bei miškingų Neries slėnio kalvų
Spėjama, kad Panerių dvarą XVIII amžiuje įkūrė karališkojo dvaro tvarkytojas Simonas Liudvikas Gutakovskis Dvarą supa nedidelis labiau geometrinio plano parkas, įkurtas XIX a. pabaigoje. Senuose dvaro parko medžiuose peri daugybė giesmininkų paukščių rūšių, drevėse vaikus veda naminės pelėdos.
|
C. „UŽKEIKTOS VESELIOS“
|
|
Pasak legendos, vienoje Neries pusėje gyvenusi mergaitė, kurią pamilo kitam krante gyvenęs vaikinas. Jaunosios motinai nepatiko būsimas žentas ir ji jaunuosius prakeikė tokiu prakeiksmu: ”Kad tu akmenim pavirstum”. Kai vestuvininkai kėlėsi per upę, jų vežimai apvirto ir visas pulkas suakmenėjo. Kai Neris nusenka, vandenyje matomi 4 didesni akmenys – pabroliai. Keturi mažesni akmenys, vadinami pamergėmis. Vargšus akmenis pamatysite pasukę iš trasos link Neries ties rodykle “Užkeikta veselia”.
|
D. PADŪKŠTŲ PILKAPYNAS
|
|
Pilkapiai – tai atskirų šeimų kapai, kuriuose be seniausio kapo gali būti palaidoti kelių ar net keliolikos mirusiųjų giminaičių sudeginti palaikai. Padūkštų pilkapyne išliko 33 pilkapiai. 2004 m. archeologai tyrinėjo vieną miško kvartalinės linijos pažeistą pilkapį. Surasti 3 degintiniai kapai – dviejų vyrų ir moters. Vyrų kapuose buvo ietigalis, peiliai, kovos kirvis bei diržų sagtys. Moters kape buvo sagtis ir smulkūs sudegusių žalvarinių papuošalų fragmentai. Tyrinėtas pilkapis datuojamas VI a. po Kr.
|
F. PURVĖS RĖVA
|
|
Rėva vadinamas seklus, akmeningas upės ruožas su greitesne srove. Purvės rėva – viena iš šešių Neries rėvų, esančių regioninio parko teritorijoje. Čia aptinkamas dar vienas įdomus reiškinys – upės viduryje matosi ypač smarkiai banguojantis vanduo. Tai po vandeniu slypinčio didžiulio akmens, turinčio Žurdako vardą, kaltė. Sausringesniais metais galima pastebėti iš vandens kyšančią jo kuprą.
|
G. PEKLYNĖS KALNAS
|
|
Peklynė – legendomis apipintas kairysis Neries šlaitas netoli Gulaičių kaimo. Per 30 m aukščio šlaitas šioje vietoje išgraužtas griovų ir raguvų, todėl tarp jų likę šlaito ragai atrodo kaip kalvos
|
H. MITOLOGINIS AKMUO „KARVUTĖ“
|
|
Baltų mitologijoje didelę reikšme turėjo gamtiniai objektai ypač akmenys. Neries regioniniame parke priskaičiuojama apie 27 akmenų ir jų grupių, kurie galėjo būti susiję su baltų mitologine praeitimi. Jų vardai siejami su tuo, jog buvo tikėta, kad dievai ir deivės reiškiasi gyvulių pavidalu. Apie karvutės akmenį pasakojama labai pagarbiai ir su meile. Jo vardas kildinamas iš istorijų apie tai, kaip karvė duoda pieną , o ši karvutė duodanti žuvų . Žvejai, neradę žuvies kitose upės vietose, visada jos prisigaudydavo prie Karvutės. Būdavo, kad vyrams nebe užtekdavo pasiimtų krepšių ar maišų – tekdavo nusimauti apatines kelnes, užrišti klešnes ir, prikrovus galybę žuvų, partempti namo.
|
I. AUSIUTIŠKIŲ REGYKLA (SKARDIS) IR DEMARKACIJOS LINIJA
|
|
Neries slėniai palei trasą išties įspūdingi ir visais metų laikais keri savo nepakartojamu reljefo ir spalvų žaismu. Ypatingai akį džiuginanti Neries slėnio panorama atsiveria ties Ausiutiškėmis. Iš įrengto apžvalgos bokšto galima pamatyti Neries metamos Velniakampio kilpos – didžiausios per 510 km upės ilgį – pradžią, pasižvalgyti po pušynais pasipuošusias apylinkes
|
„RAGANŲ RATAS“
|
|
Pušynai būdingi šiai vietovei dėl smėlingo dirvožemio. Mums įprasta, kad pušys, tiesios kaip stygos, grakščiai stiebiasi į mėlyną padangę. Ausiutiškėse esantis nedidelis miško plotas stebina kitokiu reiškiniu – čia augančių pušų kamienai visaip susiraitę, susigarankščiavę, keistai persisukę…Dėl tokios mistiškos išvaizdos jie gavo ne ką mažiau mistišką pavadinimą.
|
PINYKLOS MITOLOGINIS ŠALTINIS
|
|
Šaltiniai, kurie teka į patekančios saulės pusę baltų kraštuose laikomi šventais, gydančiais. Tikėta ir šio šaltinio gydomosiomis savybėmis. Jo vandeniu gydydavo skaudančias akis, merginos prausdavo veidus, kad ilgiau išliktų jaunystės grožis. Kaimo žiniuoniai Pinykloje semdavo vandenį, kurį naudodavo užkalbėjimui. Šaltinio vanduo ir dabar vilioja atsigaivinti. Jo vietą parodys nuo trasos nukreipianti rodyklė.
|
PUŠIS „RAGANOS ŠLUOTA“
|
|
Tarp visų įprastų pušelių slepiasi viena išskirtinė – atrodo lyg pušies viršūnėje būtų paukščio susuktas lizdas. Nors tai tik šakų sutankėjimas, jis gavo mistišką pavadinimą. Atidžiau miškuose pasižvalgius, galima išvysti nedidelių „raganų šluotų“, susidarančių ne tik ant spygliuočių, bet ir ant lapuočių medžių. Tačiau šios pušies “raganos šluota“ – pati didžiausia Neries regioninio parko miškuose.
|
KRAGŽLIŲ PILKAPYNAS
|
|
Tik 2005 metais miškininkai pastebėjo prie kelio esančias kalveles, primenančias pilkapius. Pagal šių apardytų pilkapių formą archeologai spėja, kad žmonės juose laidoti apie VI – VII amžiuje. Tuo metu pilkapiuose buvo laidojami sudegintų mirusiųjų palaikai.
|
BRAŽUOLĖ
|
|
Skaidrioji Bražuolė, maitinama daugybės trykštančių šaltinių, vingiuoja miškais, kartais trumpam iššokdama į pievas. Žemupyje sparčiai besigrauždama gilyn, ji tampa panaši į putojantį kalnų upelį. Čia Bražuolės slėnio šlaitai iškyla per 20-30 metrų virš vandens, upė krenta maždaug 7-8 metrus viename kilometre. Upelės pakrantėje įrengtos Bražuolės poilsiavietės pietvakarinėje dalyje esanti pieva vadinama Alkija. Alkijos vietovardis ir neseniai ant gretimos kalvelės aptikti Kragžlių pilkapiai liudija, kad ši vieta susijusi su mūsų protėvių laidojimo papročiais – šioje pievoje galėjo būti deginami pilkapiuose palaidotų mirusiųjų kūnai. Žemupio slėnis ir gretimi miškai paskelbti Bražuolės botaniniu draustiniu.
|
Parašykite komentarą