Rugpjūčio 15 diena, Žolinės. Atsikėlę ryte sugalvojome važiuoti į restoraną pavalgyti, pasivaikščioti. Pakelėje važiuojant vyras sako: „važiuojam pasivaikščioti į Trakus!“. Aš – už, laiminga, nes labai patinka keliauti. Važiavome su 8 mėn. dukryte 8 ir mano sese, visi džiaugėmės. Į kelionę nepasiėmėme nieko – nei maisto, nei sauskelnių, viskas buvo taip staiga, kad nuvažiavę 5 km nuo Kauno jau tingėjom grįžti. Rankinėje – fotoaparatas, auginant dukrytę, jis visada su manimi.
Buvo graži diena: plaukiojo debesiukai, šilta, jauku. Tad visi laimingi vaikščiojome, ilsėjomės…
Pakelėje pamatėme štai šį vaizdą – būtinai užsimaniau nufotografuoti.
„Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai Trakų štai garbinga pilis!“
„Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai! Ir tiek mums davei milžinų!“
„Jos aukštus valdovus užmigdė kapai, O ji tebestovi dar vis.“
„Tavo galia, garsi palikimais senovė, brangi atminimais“
Daug daug gražių vaizdų matėme, širdį virpino gulbių grakštumas, gražumas, negalėjome atsigėrėti jų žavingumu.
„Kai vėjas pakyla ir drumsčias vanduo, ir ežeras veržias platyn“
Vaikščiojome ir negalėjome atsigrožėti, kokį lobį, kokių turtų Lietuva turi…
Parašykite komentarą