Mano kelionė į šokių šventę – Artūras iš Klaipėdos 0

Mano kelione į Kauno dainų šventę. Ankstų pirmadienio rytą aš, ir visi kiti mano kolektyvo šokėjai jau stoviniavome prie Klaipėdos geležinkelio stoties durų, vis nekantraudami ir laukdami kada tik galėsim sėsti į traukinio vagoną ir užsiėmę geriausias vietas prie langu, važiuosime į Kauną. Atvažiavus traukiniui visi susigrūdom ir atsisėdom. Tikėjomės jog pro langus išvysime kanors įdomaus, tačiau beveik visą ilgą kelią tesės miškas.
Kaunas. Mūsų auklėtojas ir šokių vadovas nuveda mus į mokykla kurioje turėsime gyventi visas septynias dienas. apsistojome vienoje klasėje. Jauk kitą rytą mūsų laukė „darbas“, tai sunkios ir varginančios repeticijos. Jos vyko Kauno miesto futbolo manieže, ten mum teko susipažinti ir pabendrauti su pačiais Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjais. Vakare po ilgu dar atrasdavom savyje jėgu ir žaisdavom futbolą su keliais žaidėjais iš rinktinės.
Kitas dienas toliau repetavom ir triūsom. sunkiausia, bet kartu ir linksmiausia buvo šokti per, kaip iš kibiro pilantį lietų.
Likus vienai dienai iki šventės sumanėm išsinuomoti pirtį ir gerai atšvęsti. Netrukus jau sėdėjome autobuse, kuris mus nuvežė gerus dvidešimt kilometrų už miesto – į gamtą. O gamta čia buvo pasakiška, aplinkui pilna žalumos, šalia ošianti giria, žydras ežeriukas, krante kelios valtelės ir žinoma pirtis. Visi sugužėjome pirtin, kurioje valgėm, gėrėm, per barzdą varvėjo burnoj neturėjom. Taip linksminomės iki pat vidurnakčio, deja linksmybės turėjo baigtis, nes jau kitą ryta mūsų laukiama šokių šventė.

Ryte pabudau pats paskutinis. Apsižvalgau, o visi draugai jau apsirengę koncertiniais rūbais trepsi, bei repetuoja. Iškart šokau iš miegmaišio, ir net nesiprausęs lindau i rūbus, ir prisijungiau prie generalinės repeticijos. Visi jau einame iš mokyklos i centrinį Kauno miesto stadioną, kuriame turėjo vykti šventė. Atvykome. Kai tik praėjome pro tribūnas susijaudinome ir išsigandome pamatę didžiules kolonėles, begales žiūrovų bei aplinkui pristatytų televizijos kamerų. Atėjo mūsų laikas šokti. Išbėgę į stadioną pajutome neapsakomai šiltus, bei gerus jausmus, visi žmonės į mus žiūrėjo, fotografavo ir pakilę iš savo sėdimų vietų ėmė ploti. Mes jiems patikom, tai reiškia jog mūsų triūsas atsipirko su kaupu.

Stovime Kauno miesto geležinkelio stotyje su išvargintais, bet linksmais veidais. Atvažiavo traukinys, bet dabar į jį niekas nenori lipti, visi nori kuo ilgiau pakvėpuoti ore tvyrančia šokių nuotaika. Šiaip ne taip sulipome į traukinį, bet šįkart niekas nesigrūdo dėl geresnės vietos prie lango, ar minkštesnės sėdynės. Visi susėdo į bet kurias pasitaikiusias laisvas vietas ir vos po kelių minučių kelio užmigo. Pabudau jau Klaipėdoje, manęs su išskėstomis rankomis, bei pilnais krepšiais vaišių jau laukė išsiilgę draugai, pažįstami ir žinoma tėvai.