MUDU ABUDU PĖSČIOMIS: SMILTYNĖ – NIDA – Laura iš Kauno 2

Taigi šį savaitgalį (07.08.17 – 07.08.19) mano ir ne tik mano protas buvo paliktas Kaune ir sugalvota, kad reikia nuvažiuoti i Klaipėdą, persikelti keltu į Smiltynę ir nueiti pesčiomis iki Nidos. Faktas kad šitą „nesąmonę“ galėjau sugalvoti tik aš ir dar įtikinti leistis į šią avantiūrą draugą. Bet nebūtų to „blogo“, kas neišeitų į dar „blogiau“. 

Tai va, iš Kauno į Klaipėdą nusprendėme nutranzuoti (tai esame darę vieną kartą gyvenime). Pirmas bandymas – nuvažiavome net 30 km nuo Kauno. Užtat antro bandymo metu kažkoks vyrukas su muzikiniu fonu „ERA – Ameno“ nuvežė iki pat Klaipėdos.

Penktadienio vakaras praleistas jaukiuose namuose Klaipėdoje su vakariene ir minkšta lova. Tą vakarą mūsų kojos paskutinį kartą ilsėjosi prieš kelionę. Ankstyvas šeštadienio rytas, kuris užsibaigė sekmadienio vakarą buvo toks:

08.30 – persikėlėme naujosios perkėlos keltu į Smiltynę. Morališkai save nuteikinėjame maždaug 60 kilometrų kelionei pėsčiomis. Mums – paprastam jaunimui, visur važinėjančiam automobiliu ar dviračiu – tai nėra taip įprasta ir kasdieniška
09.00 – iki paplūdimio 3km. Pasiekę pajūrį, pasiraitojame kelnes ir kimbame į kelionę pajūriu iki Juodrantės, Pervalkos ir galiausiai Nidos.
10.20 – ilsimės, nes jau pavargau. 
10.40 – kelionė tęsiasi. Sutikto vietinio žmogelio pasiklausinėjom, kur randamės, tai mus nudžiugino naujiena, kad jau nueita pusiaukelė iki Juodkrantės.
12.10 – ilsimės. Labai fainai jūra banguota buvo abi kelionės dienas, tai norėjome pasimaudyti – ką ir padarėme. Jūra atgaivino ir suteikė jėgų toliau žygiuoti.
12.30 – maudynės baigtos. Žygiuojame toliau. Pakeliui randame turistų sukonstruotų visokių laivo imitacijų iš lentų, šakų, tinklų, butelių ir kitų paplūdimyje rastų niekučių. Į surastą butelį su rašteliu įdadam indėlį nuo savęs – Kauno miesto transporto nuolatinį bilietėlį, nes neturim ką daugiau įdėti, ir išmetam butelį vėl atgal į jūra  Visą kelią mus lydi žuvedros.
12.50 – JUODKRANTĖ. Vienas iš tikslų pasiektas. Pasivaikštom po miestelį, pasidarom gausybę nuotraukų. Aplankom Raganų kalną, kavinukes, pasistiprinam prieš tolimesnę kelionę, nusiperkam užkandos nakčiai.
17.00 – einam iki paplūdimio. Įsitaisę prie kopų gulim ir svajojam apie būsimas keliones, kuriam ateities planus ir tiesiog mėgaujamės banguojančia jūra, karšta saule ir tuo, kad mūsų kojytės ilsisi. 
18.00 – Judam Nidos link. Einant ieškom gintarų, gražių akmenų ir stikliukų, nes taip lengviau einasi. Iš pėdų smėlyje svarstom, kas per žmonės ėjo prieš mus.
20.00 – išsvajotas poilsis.
20.30 – tęsiam kelionę. Mąstom apie kojų amputaciją, nes jas truputį, šiek tiek, labai skauda. 
21.30 – saule nusileido. Matom, kad už poros kilometrų PERVALKA, tai nebeinam iki jos ir statom palapinę, kad nepasitaikytų pašalinių žmonių.
22.10 – LABANAKT. Daug mąstau apie tai, ar liksim gyvi ar ne. Man prasideda paranoja, kad kažkas slankioja aplink palapinę. Galiausiai įtikinu save kad tai vėjas. Iš pradžių svaigstu, kad labai šilta naktis ir kad per karšta miegot su antklode. Po poros valandų drebu ir aikčioju kaip šalta. Prabudau: 01.00h, 03.00h, 05.00h, 06.00h.
07.00 – smagiai šildo rytinė saulė. Pusryčiai. Mantos pakavimas.
09.00 – tęsiam kelionę.
10.00 – šiek tiek pasiilsim. „Net“ 10 minučių, nes norim kuo greičiau pasiekti tikslą.
10.10 – „šliaužiam“.
10.40 – PREILA. Priėjome dar vieną pakelės miestelį. Tuo pačiu čia ir pasiilsim. Toks jausmas, kad jau daugiau ilsimės, negu einam. 
11.00 – „šliaužiam“ toliau.
11.20 – užsimaniau valgyti. Užkandam, pailsim, „įkalam“ baltos, kad kelionė eitųsi lengviau. Manėm, kad galbūt apsieisim ir be to, bet porą gurkšnių nepakenks. 
11.30 – kelionė tęsiasi. „nusipjovėm po vieną koją, tuoj pjausim ir kitą“ – individualios beviltiškos mintys. 
11.55 – pliuškenamės jūroje, ilsimės, labai karšta diena. – nieko keisto, juk vasara 
12.50 – nujaučiam, kad liko eiti nebedaug, tad su ta mintim ir žingsniuojam.
13.30 – NIDA. Graži ta Nida. Pasėdim, stebim aplinką, suvaikštom pirmyn atgal miestelyje gal 10 kilometrų. Sutinkam daug įvairių turistų. Nameliai nuostabaus grožio.
Žmonės atsigavę, ilsisi, juokiasi, džiaugiasi atostogomis. Mes prisidedam prie jų. 
16.00 – tranzuojam Nida – Smiltynė. Turim tris konkurentus, bet mums, žinoma, pasiseka ir mes pirmieji nutranzuojame ten, kur reikia. Deja iki kelto 2-jų kilometrų automobilių eilė, tai tenka vėl kulniuoti. Galvojam: jei nuėjom 60 km, tai nueisim ir tuos 2km.

Taigi grįžus į Klaipėdos namus saldžiai išsimiegam ir kitą rytą sutranzuojam Klaipėda – Kaunas.

Viską įvertinus, galiu pasakyti – tai nereali, neįkainojama kelionė, ne prastesnė už skrydžius į Egiptus, Graikijas ir kitus kurortus. Kelionė, kurioje iškyla sunkumų, kurioje daug nuotykių, išbandymų. O ir nuostabus Lietuvos gamtos ir pajūrio grožis nustelbia kojų nuovargį ir skausmą.  Sekanti kelionė nusimato šiemet. Šįkart – dviračiais. Nepabijokit ir jūs susiorganizuoti panašių išvykų, aktyvių, o ne tingių, gulint pajūryje ir skaitant laikraštį. Kartais galima